rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Kaip nustoti kontroliuoti ir leisti gyvenimui nutikti?

Kaip nustoti kontroliuoti ir leisti gyvenimui nutikti?

Labai lėtai, vienas milimetrinis žingsnelis po kito aš darausi laiminga.

Juokingiausia, kad ta laimė visad buvo manyje, tik ją reikėjo susirast. Pačiai. Tomis akimirkomis, kai viskas slydo iš po kojų ir gyvenimas buvo nebemielas, net tada aš ją turėjau, tik nežinojau, nei kad ji ten, nei kaip toje tamsioje, juodoje duobėje ją susirast. Man vis mintyse skamba kažkada artimo ir gerai mane pažįstančio žmogaus žodžiai: kai medį priremia vėjas jis turi dvi galimybes - lūžt arba nulinkt. Nulinkęs jis vėliau atsities. Šiandien kasdieninis lankstumas man yra didžiulė vertybė. Kiek kartų aš nematomai lūžau nuo pavargimo ir bandymo viską sukontroliuoti iki tokio taško, kur man tai nebeteikė džiaugsmo (drąsus šis prisipažinimas, tikiu, kad ne aš viena). Lankstumas reikalauja pasitikėjimo kitais ir gebėjimo paliesti iš anksto sugalvotus planus, o dar geriau, nebeplanuoti visko ir visada - leisti dalykams vykti ir nutikti. 

 

RS-12.jpg
 

Manau, daug pasiekę žmonės ne visada moka būti lyderiais. Išvis mes bauginančiai mažai kalbame ir žinome apie lyderystę. Aš turėjau šlykščių bosių ir bosų. Puikių profesionalų, bet tragiškų vadovų. Ir pirmas dalykas, ką sau dabar pradedu kartoti - tu turi būti tokioje geroje vietoj, tokiame gražiame santykyje su SAVIMI, kad statytum tikrą verslą (beje, ir tikrus santykius poroje). Ir tada klausiu savęs: o kas man yra tikras verslas? Tikrai ne ofisiukas, kur užduotis atlieka pasamdyti žmonės ir uždirbam daug, o norim vis daugiau. Taip juk vyksta 99% kartų. Užsimerkusi matau šviesią studiją, kur tie, kuriais žaviuosi, pasirenka ateiti kurti kartu su manimi. Mano užduotis yra pirmiausia darbe kurti bendruomenę, vietą, kur taip pat gera ar net geriau nei namie, ar draugų būryje. Aš vis strigdavau darbe su žmonėmis: juk yra užduotys ir jas reikia atlikti. Man tai visada buvo svarbiausia. Kelias link to, procesas? Ne mano bėdos. Done is beautiful visada buvo mano moto. O kad kurtum kitokią, gerbūvišką aplinką, pati turi būti ne kaip hamekas bėgantis ratelyje, vis užsivertusi dalykais kurių nespėji. Turi rasti ir puoselėti vidinę ramybę, kad kai žmonės su tavimi kalba, tu galėtum klausyti. Kad girdėtum save. O jei nuolat muši save, kad dar nedarai pakankamai, kaip nemuši jų, savo žmonių? Suprantu, kad tai atvira, bet bent man atrodo, kad tai be galo svarbu. Mums visiems tai svarbu. Mūsų šaliai, mūsų kultūrai - kiekvienas ją kuriame. Mūsų šeimai, nes ten galioja tos pačios taisyklės. Šiandien mano siekiamybės: iškeisti žurnalą, kurti turinio projektus, ką žmonės dirba studijoje bei didžiuliai tarptautiniai renginiai. Kurti mažą svajonę užtrunka tiek pat laiko, kaip didžiulę. Savo tikslų aš jokiu būdu nemažinu, bet būtent kurti pradedu iš kito taško: turėti laiko matyti ir mėgautis procesu, žmonėmis šalia manęs, nebekurti nerealistiškų deadlinų, o lėtai, bet nepametant krypties judėti į priekį.

Kaip praleisim šiandieną, praleisim visą gyvenimą. Nuostabi ši frazė. Ji apie DABAR ir ČIA. O tai tampa mano kasdienine mantra. Kai nustojau (na, bandau ir mokausi nustoti) bandyti viską sukontroliuoti, pamačiau, kiek daug tas gyvenimas jau dabar turi pasiūlyti, duoti ir padovanoti. Ir tas gan banalus suvokimas, kad blem, nors sėkmė matuojama galia ir statusu - todėl mes visi čia tiek daug dirbam ir siekiam - nesidžiaugsim juk galų gale, kad nudirbom visus darbus, bet tikrai bus gera atsiminti akimirkas, kurias praleidom žaisdami ir besimėgaudami su bičiuliais. Aš galiu žaidimu paversti savo darbą ir dar kartu žaisti pasiūlyti savo draugams, tai įmanoma. Tai gali būti darbo diena, savaitė, tai gali būti visas gyvenimas. Nes į darbą tai eisim, bet tik mes renkamės kaip. Kartu jaučiu, kad būtent daugiau žaidžiant, rezultatai bus ne nuveikti darbai, o tie, kuriais išties didžiuosiuosi. Šią vasarą noriu matyti miškus, kopas, žydrą dangų ir maudytis upėse, o ne pykti ant savęs prilipus prie kompo, kad aš dar nepakankamai pasiekiau ir galiu daugiau. Juokinga tiesa ta, kad visada gali daugiau, bet kokią gražią vietą savo viduje turi pasiekti, kad galėtum mažiau?

Ačiū nuostabiai Deimantė Rudžinskaitė už nuotrauką, apie ją dar irgi parašysiu <3

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti

Komunikacija verslui: ką daryti, kad jus įsimylėtų?

Komunikacija verslui: ką daryti, kad jus įsimylėtų?