rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?

Gegužės gale nusprendžiau, kad per daug dirbu. Per daug visko. Pavargau. Per paskutinius metus savo energiją ir idėjas atidaviau kitiems, todėl galiu sau leisti visą vasarą atostogauti.

Įrašiusi paskutinę Nebegėdos laidą, susikroviau pilną bagažinę knygų bei drabužių ir išvažiavau prie jūros. Rytais anksti keldavausi, nakties žvarbai dar nepasitraukus maudžiausi jūroje, užsimovusi milžinišką minkštą baltą megztinį lėtai pajūryje gerdavau kavą, kita ranka besiremdama į dar vėsų smėlį. Tokia vienuma gydo: išsiblaškiusias mintis, nežinojimą, ką veikti toliau, pokalbio su pačia savimi nebuvimą.

Ir tikrai, pasidovanojau sau pačią paprasčiausią, šiek tiek degalų ir braškių iš Klaipėdos turgaus tekainuojančią ramybę (ačiū nuostabiai Aurelijai, kuri man paskolino tuščius savo tėvų namus). O tada - atgal į Vilnių.

Kai labai daug dirbau, turėjau griežtą rutiną. Atsimerki 6 val., 7 val. jau esi sporto salėje, apie 9 val. grikių, kiaušinių ir avokadų pusryčiai, o 10 val. jau prie darbo stalo. Vakare arbata lovoje ir apie 22.30 val. sumerktos akys. Aš nesu buvusi Opiume ir neatsimenu, kada paskutinį kartą namo grįžau paryčiais. Žinau, kad dauguma mano bendraamžių taip negyvena, bet šis bobutės rėžimas man nuostabiai tiko. Pasiklausiau kažkada savęs, kas mane daro laiminga ir kūryba buvo vienareikšmiškas atsakymas. Nesvarbu, ar tai leidyba, rašymas, radijo laidos - kas tai bebūtų, man galva iš laimės sukasi nuo galėjimo sugalvoti idėją ir ją įgyvendinti. Nėra didesnio pasitenkinimo jausmo. Done is beautiful ilgus universiteto metus buvo mano mantra. Tik sunkia nuo pagirių galva ir be sporto ryte kurti (man) neišeina.

Nors iki Opiumo šią vasarą nueiti dar nespėjau, bet 6 val. irgi nesikėliau. Išvis išsijungiau žadintuvą, o kartu su juo ir bet kokią rutiną. Žiūrėjau į dangų. Skaičiau knygą po knygos. Vakarus leidau su draugais ir daugybę laiko viena.

Ir žinot ką? Manęs tai laimingesne nepadarė. Žinau, kad turbūt tai daugelio svajonė - neveikti nieko ir pripildyti dienas maloniais užsiėmimais.

Pirma pamoka: rutina sutvarko mano mintis ir jausmus. Visad girdime - raskite, kas jums tinka. Ar tai veido kremai, ar maisto rėžimas, ar dienos struktūra. Yra tiek būdų gyventi, o mes nuolat save su kitais lyginame. Juk tikrai, kiti žmonės, atrodo, visad gyvena tobuliau. Tik nuolat bandyti gyventi kaip kažkas - labai daug energijos atimantis užsiėmimas. Savo rutiną jau radau, deja, kartais pamirštu, kad būtent žadintuvas anksti ryte mane pripildo pilnatvės jausmo.

Niekada nebuvau žmogus, kuris išsamiai viską apgalvoja. Prasidedant šiai vasarai nusprendžiau, kad atėjo laikas keistis. Vėlgi, žiūrėjau į kitus žmonės, kuriems puikiai sekasi tai, ką jie daro ir galvojau, kad pala, gal ir man reikia viską žinoti ir visad viską apgalvoti.

Ir taip labai lėtai, viena mintis po kitos pradėjau kasti sau duobę. O po to į ją kristi. Viskas sustoja. Nieko nebedarai, nes juk viską reikia apsvarstyti. Logiška, kiekviename suaugusiųjų vadovėlyje taip parašyta. O man taip netinka.

Savo darbuose viską išsiskaidau mažais žingsneliais ir tiesiog darau. Bedarydama išsiaiškinu, kaip spręsti iškilusias problemas. Knygoje The Road Less Travelled skaičiau nuostabią mintį: didžioji dalis mūsų emocinės sveikatos problemų atsiranda, nes bėgame nuo baimių.

Nesu iš tų žmonių, kurie nebijo. Man žiauriai baisu. Baisu, kad baigsis pinigai, kad nors idėja gera, nepajėgsiu jos įgyvendinti, baisu, kad niekam nepatiks, kad tiesiog nemoku, baisu, kad nežinau, kaip ją pristatyti pasauliui. Kai idėja tavo, viskas baisu. Per baimes daugybė dalykų pradeda strigti: daug kur reikia save įkalbėti. Esu buvusi Meksikoje, ten lankėme urvus ir reikėdavo į vandenį šokti iš 5-6 metrų aukščio. Kuo ilgiau ten stovėdavau, tuo baisiau būdavo šokti žemyn. Taip pat ir su baimėmis, kuo ilgiau apie jas galvoju, tuo man darosi baisiau. Reikia išmokti ir save paguosti - barti net neketinu. Pernelyg dažnai praeityje bandžiau šį itin veiksmingą būdą ir nors taip pasiekiu daugiau, nenoriu kurti su savimi tokio dialogo.

Antra mano šios vasaros pamoka: o ką reiškia nepavyks? Taip stipriai bijau to nepavyks, bet ar paklausiau savęs, kas tai? Atsakius suvokiu, kad vienintelis nepavyks yra nepabandymas. Nepavyks tik prieš save pačią, nes žinosiu, kad dabar ir čia nesudėjau viso šimto procentų ir nepadariau taip gerai, kaip tik man išeina. Tada jau tikrai nepavyks.

Šokti atgal į šimtus planų b, kuriuos darau iš baimių ir nepasitikėjimo savimi, neketinu. Dirbdama sau noriu galėti atsipūtusi skaityti knygas, dalintis laiku su draugais, rasti jo ir vienumai, bet man reikia griežto rėžimo. Meilė sau nėra buvimas per gera, lyg mama, kuri per daug nori apsaugoti, per daug lepina, per daug pateisina. Tiesiog, randi, kas tau tinka ir to laikaisi. Ir tikrai kartais sunku lipti anksti ryte iš lovos, bet kai žinau, kad tai darau dėl to, kad visas kitas mano gyvenimas nestrigtų, važiuotų į priekį ir emocinė sveikata nevarytų iš proto - atsikelti lengviau.

Trečia pamoka: kasdien sustoju apsižvalgyti - kiek visko nuveikiau, kiek pasiekiau, kiek nutiko gerų dalykų. Į Lietuvą grįžau prieš 2 su puse metų. Akivaizdu, kad nestoviu vietoje. Per mažus kasdienius vargus lengva pamiršti, kaip daug gero aplink vyksta ir ko to gero tavo pačios sukurta. Būna, užeina panikos akimirkos - nebežinau, kur einu, kas laukia ateityje, ar mano darbai turi prasmę ir ar gerai investuoju savo laiką. Panika panika panika. Tada tereikia atsiversti užrašų knygutę ir susirašyti viską, ką esu suplanavusi, ką veikiu bei ką per paskutinę savaitę nuveikiau. Priminti sau. Pagirti save. Padrąsinti. Pastebėjau, kad naudingiausius sau spendimus priimu ne iš baimės, o iš ramybės taško. Baimėje priimti sprendimų sau nebeleidžiu.

Galiausiai, tekstu apie baimes pasidalinu, nes, manau, dauguma mūsų save lygina su kitais. Jei nors vienas žmogus save lygina su manimi, noriu, kad mano realybė neatrodytų tobula, o viskas - kaip per sviestą. Mane kausto nežmoniška baimė, bet aš renkuosi ne joje skęsti, ne stovėti vietoje, bet mažais grybšniais per ją plaukti ir giliai į ją panėrus surasti jos šaknis. O kartu pažindama save kurti rutiną, kuri kiekviename žingsnyje man padės. Tik jau ne iš baimės, o iš meilės.

Jei jums patinka šis tekstas, tikiuosi, patiks ir kiti. Taip pat galite užsiregistruoti naujienlaiškiui apačioje. Labai laukiu suskurti ir išsiųsti pirmąjį. Ačiū, kad skaitote!

Kaip gimsta vidiniai pokyčiai?

Kaip gimsta vidiniai pokyčiai?

Kaip rasti meilę?

Kaip rasti meilę?