rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti

Nors šis tekstas yra mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti, yra šansų, kad bus naudinga ir kitiems.

Prieš jus - laiškas, kurį pati sau parašiau prieš metus. Niekuomet juo nesidalinau. Jis nėra tobulai išbaigtas, toks labiau išgyvenimų ir susivokimų kratinys. Procesas, kurio metu atradau nuostabius dalykus apie savo, kaip žmogaus silpnybes ir stiprybes. Man jis be galo tikras, tikiuosi, jei Tu dabar išgyveni tą sunkiausią, juodžiausią etapą ir ieškai stiprybės - rasi čia šiek tiek pagalbos.

Šiandien aš tvirtai stoviu ant kojų, turiu mylimą vyrą, nuostabų šunį, gyvenu namuose, kurios pati susikūriau ir į kuriuos man be galo gera kasdien grįžti. Tikiu, kad jei aš galėjau ištverti tragiškai juodas bei sunkias savo buvusių santykių laiduotuves, esu gyvas pavyzdys, kad nors visko būna, labai pablogėjęs gyvenimas turi tendenciją itin pagerėti.

Šio trumpo prologo pabaigai, norėčiau pridurti, laimė jau yra tavyje, ją tik reikia iš naujo susirasti. 

rasa jusionytė
 

Kai užmiegi verkdama ir atsikeli verkdama yra šiek tiek sunku laviruoti dienos metu. Nors miegojai, visai nepailsėjai. Atsikėlusi, aišku, iškart pasižiūri į telefoną: ar dar neparašė? Irgi lygiai taip pat aišku, kad tau žūt būt reikia nustoti tikrint tą telefoną. Jau mėnesį laiko neparašė.

Nebent tu pati, visiško silpnumo akimirką, mėgindama suprasti savo mintis, kurios, išdavikės, keičiasi kas kelias minutes, imi ir parašai. O tada šiek tiek pabendravus, iškart atsimeni, kodėl išsiskyrei ir varai toliau gyvenimo takučiu - tik, deja, žengus vieną žingsnelį atgal savo jausmų pagerėjimo kopėčiose. Dar labai „gerai” yra tikrinti jo Instagram stories, kol, aišku, neužblokuoja.

Tu namie. Ateina vakaras. Grįžta draugė, sakai, žinai, aš tave tiesiog pasekiosiu po namus, gerai? Susirangai draugės lovoje, ji nieko nesako, bet jums abiem aišku, kad tau tiesiog nusibodo vienai verkt kambary. Draugė ramiai išklauso, sako, kad viskas ok, tu tiesiog paliūdėk. Leisti sau liūdėti yra pirmas žingsnis į pagerėjimą.

Mes skyrėmės metus laiko. Tai buvo labai keistas etapas, lyg mano galvoje nuolat būtų buvusi migla. Profesiškai konsultuoju komunikacijų klausimais. Atsimenu po vieno gerai praėjusio susitikimo, pasukau studijos Jakšto gatvėje link, bet pro duris nebeįėjau. Aš tiesiog nebeturėjau jėgų judėti. Taip giliai slėpiau skausmą viduje, kad jis visa jėga išsiveržė. Vidury dienos sėdėjau pačiame Vilniaus centre ant kelkraščio ir verkiau susiėmusi veidą delnais. Ką tik buvau rimtame susitikime, o dabar, po kelių minučių, iš mano vidaus su didžiule jėga liejosi rauda. Tie skyrybų metai buvo visiškų kontrastų laikas. Viduje tiek skausmo, kad jis visada kažkur šalia, kažkur paviršiuje. Taip jo bijojau, kad neleisdama sau išbūti jame, skausme, kankinausi visur jį kartu besinešiodama. O tiksliau, dalis manęs to skausmo nenorėjo paleisti - tai buvo paskutinė mus siejanti gija. Logiškai, jei nebeliks jos, nieko tarp mūsų irgi nebeliks.

Man ten beverkiant, priėjo maloni moteris, sako, ar galiu jums kuo padėti? Pakeliu akis, sakau: ne, tik aš pati galiu sau padėti. Dabar, žiūrėdama atgal, suvokiu kokia tai tiesa. Gali guostis visoms draugėms, klausytis patarimų, eiti į terapiją, bet tik pati suėmiau save už pečių ir panorėjusi, kad tai baigtųsi, pagaliau padėsi tašką.

Kai prieš beveik du metus grįžau gyventi į Lietuvą žodis namai turėjo visai kitą prasmę. Visa širdimi norėjau namų ir šeimos. Savo, tokios, kuriai jau pribrendo širdis. Susipažindavau su bičais ir ne apie pirmą pasimatymą pagalvodavau, o kaip po dešimties metų jam kepsiu blynus. Man reikėjo paveiksliuko, o ne žmogaus. Reikėjo būti laiminga kito sąskaita, o ne savyje laimės ieškoti. Taip iš pasimatymo į pasimatymą ir sukausi po Vilniaus barus, kol vieną dieną neužėjau į Vokiečių gatvės Huracaną. O kas ten? Seno pažįstamo šiltas labas, gražios garbanos, platūs pečiai, tobulas ūgis ir akys akys akys. Atrodo, kai taip ieškai ir ką nors randi, tada tiesiog nieko nebematai aplink, nebematai, kaip tave pamiršta, bare flirtuoja su kita, kaip neatvaro susitikt su tavo draugais, nors žadėjo, o tu tik puošiesi ir lauki jo pripažinimo. Nors viskas aplink tave rėkia: „ką tu darai, čia vien raudonos vėliavos, pamatyk, prašau, pamatyk jas”, tu sugebi ignoruoti visą pasaulį. Tu nori nori nori. Nori meilės. Ir sau už tai reikia atleisti. Padėkoti ir tam kitam žmogui, kad po to pamilo.

Man labai padėjo prisėdus nuoširdžiai užsirašyti savo klaidas, bet savęs už jas neteisti, negalvoti, kad „net jei va tokia ir tokia esi, niekada nebūsi laiminga, nes va, kitąkart lygiai taip pat griausi savo naujus santykius.

Save analizuoti, suprasti, kodėl vienaip ar kitaip elgiesi, labai svarbu. Lygiai taip pat svarbu savęs nekaltinti. Aš buvau pasiekusi tokią vietą, kur pradėjusi terapiją, išsigandau, kad esu tokia netikusi, kad su kuo bebūčiau, viskas tik kartosis. O tada natūraliai kilo klausimas: kam būti su kitu, jei jau myliu šį žmogų? Gal imk ir sutaisyk save, eik atgal į tuos santykius ir išgelbėk juos? Save kaltini yra blogiausias dalykas, ką gali padaryti. Iš tos kaltės vėl ir vėl brisi į tą pačią skausmo lagūną. O jei save nuoširdžiai mylėtum, atjaustum ir norėtum sau gero, ar būtum su šiuo žmogumi? Meilė sau mane išgelbėjo.

Galiausiai, net ne tas žmogus buvo blogas, aš šitaip jį mylėjau - juk jis visiškai nuostabus. Tik mes neveikėm. Buvom nesuderinami, kitokie. Mes net nefunkcionavom kartu ir vienas kitą darėm nelaimingais. Kiek mano energijos buvo palaidota pykčiuose? Kiek raukšlelių išmargino veidą nerimastingai (ne)miegotomis naktimis? Ir, nors dabar sunku patikėti, manęs laukė daug didesnė meilė. Daug didesni nuotykiai.

Pažadu, tikrai laukia. Visas gyvenimas tavęs laukia. Man atrodė, kad šis žmogus mano didžiausia žuvis. Šiandien, žiūrėdama atgal, suvokiu, kad tai buvo didžiausia pamoka. Esu dėkinga už ją.

rasa jusionytė

Jei ir tavo santykiai baigėsi, manau, atėjo laikas vienatvei. Pirma ji bus baisi, po to lyg karšta vonia pilna muilo burbulų - pasimatymai su savimi ir net ištisi savaitgaliai, praleisti vienumoje, greitai pataps patys saldžiausi.

Svarbiausia suprasti, kad kitas žmogus tavęs laiminga nepadarys, o namų nesukursi tik tada, jei kažkas bus šalia. Puikiai ir pati viską gali.

Pirma pati sau turi būti pilnatvė - kitas žmogus tik nuostabus pakeleivis. Man tai buvo viena didžiausių pamokų. Kol neatsistojau tvirtai ant kojų, man iš šalia esančių kažko vis reikėjo. Mergaitės taip auklėjamos - vyrai lyg mūsų gelbėtojai. Žinot ką, bet juk aš nesu princesė bokšte ir man nereikia, kad atėjęs vyras mane išsivestų į savo karalystę. Pfff, aš pati kuriu savo karalystę! Noriu pil-na-ver-tiš-kai dalintis: dienomis, idėjomis ir visu gyvenimu. Partneriai padeda, paremia, pastato ant kojų, kai suklumpi, bet jei man kažko reikia, vadinasi pati, užaugusi moteris, sau tai ir sukursiu.

O ką daryti, kai būna labai labai sunku? Kai nebejauti kūno, širdies vietoje juoduma, o protas lyg peiliu skausmo raižomas? Negalvok, kad gali tuos santykius visgi sutaisyti. Tas žmogus tau tampa lyg narkotikas, jo reikia, kad apmalžtų skausmas, bet pati suvoki, kad jūs nekuriate tvarumo, tu gerai nesijauti šiame santykyje, o tavo ribos nuolat peržengiamos. Keisti gali tik save, o tavo įrankiai turėtų būti ne vidinio kritiko diržas, o atjauta sau. Turi išmokti būti sau mama ir save besąlygiškai mylėti.

Ką dariau aš? Nusimečiau drabužius ir šokau į tą skausmo jūrą, visa galva į ją pasinėriau. Mūsų baimės mus šitaip vejasi, jos gi irgi pavargsta. Nusprendžiau, kad reikia leisti joms pailsėti ir su jomis išbūti. Pradėjau nebebėgti į pramogas, barus, draugus, pasimatymus, o lėtai vaikščiot Vilniumi, klausydama, ką jos man sako, gamindamasi sau skanų maistą, sportuodama… O kartu jų, savo baimių, klausdavau: ar tikrai jūs man sakot, kad nebebus kito tokio nuostabaus vyro? O gal pabandom pažiūrėt? Aplink pilna pavyzdžių, kaip kitos moterys surado laimę ir po sunkių skyrybų. Kodėl ir aš taip negaliu? O gal man išvis nereikia kito žmogaus, ar gali taip būti, kad man bus gera tik su savimi? Kol vieną dieną atsikėlusi supratau, kad viskas dingo.

Mūsų on-off santykių burbule buvo ilgas periodas, kai mes vėl buvom ir nebebuvom kartu, kol aš aiškiai supratau, kad tik tos baimės mane laiko prie šio žmogaus. Nebenorėjau kentėti. Supratau, kad galiu tiesiog tvirtai stovėt ant žemės savo kojom. Paėmusi telefoną gražiai parašiau, kad viskas baigta, padėkojau, palinkėjau gero ir užblokavau. Šįkart tai buvo mano sprendimas. Ne kažkas rinkosi mane. Aš rinkausi save.

Koks moralas? Nėra vieno recepto, ką daryti, bet maniškis būtų:

  • Nebėk nuo savo skausmo, jis vysis.

  • Jei eini į pasimatymus su kitais bičais, nenaudok jų kaip vaisto, kad mažiau skaudėtų. Suveiks, bet tą pat akimirką jie tau pasidarys nebeįdomūs. Plius į kiną eiti vienai yra kažkas nuostabaus, nešvaistyk puikių seansų su bernais, kuriems po to net nebenorėsi atrašyti.

  • Būk iki galo atvira su savimi. Kodėl sunku palikti santykius? Ko bijai? Kai išsiaiškinsi savo baimes, pasidarys net šiek tiek juokinga. Aš bijojau, kad nieko geresnio jau nebebus ir bijojau, kad pati sugadinau santykius, todėl tas pats ratas vis kartosis. Tada nesupratau, kad santykius kuria du žmones, tad jei toliau rinksiuosi toksiškus santykius ir vyrus, kuriuos reikia gelbėti, tai taip ir bus. Bijojau, kad manęs niekas nemyli, nes nėra už ką. Sakau, juokinga (na ir šiek tiek liūdna) prisiminus!

  • Atjausk save. Būk sau gera. Nebark savęs. Mylėk save labiau nei bet ką kitą pasaulyje. Tada galėsi nuoširdžiai mylėti ir savo aplinkinius.

  • Daug daug daugiau visko sudėjau į Nebegėdos Sulčių tinklalaides „Ką žmonės jaučia?”, kviečiu pasiklausyti. Šios laidos yra ir buvo mano kelionė ieškant atsakymų. O kartu viskuo dalinausi savo Instagram, tai tikras gijimo archyvas!

Kodėl nei mokykloje, nei vėliau gyvenime nereikia stengtis dėl dešimtukų?

Kodėl nei mokykloje, nei vėliau gyvenime nereikia stengtis dėl dešimtukų?

Kaip nustoti kontroliuoti ir leisti gyvenimui nutikti?

Kaip nustoti kontroliuoti ir leisti gyvenimui nutikti?