rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Kaip gimsta vidiniai pokyčiai?

Kaip gimsta vidiniai pokyčiai?

nuotrauka Linas Marcišauskas

nuotrauka Linas Marcišauskas

Velnias, kaip aš keičiuosi. Iki ausų esu įklimpusi į virsmą. Tik, atsimenu, prieš metus ėjau gatve ir galvojau - yra mano būdo savybių, kurių pakeisti neįmanoma, turėsiu su jomis tiesiog gyventi. O jos ypač šlykščios: sau duoto pažado netesėjimas, savo laiko nuvertinimas, galų gale nevertinimas savęs pačios buvo taip giliai įsišakniję, kad, atrodė, lengviau su tuo gyventi, nei tai iš savęs išsirauti. Diagnozė sau pačiai buvo aiški: ne-į-ma-no-ma ir tiek.

Man atrodė, kad tas pokytis turi būti rezultatas. Imi, kažką perskaitai ar nueini į porą terapijos sesijų ir va - turi būti pokytis. Galvojau, kad neįmanoma, bet tuo pačiu lėtai sau skaičiau saviugdos knygas, klausiau tinklalaidžių ir rašiau ryto puslapius. Kartu sąmoningai pradėjau pastebėti, ką darau prieš savo valią. Pavyzdžiui prieš savaitę labai norėjau išsikepti slyvų pyragą. Man patinka rūgštūs desertai, o šis - mano klasika. Nusipirkau visus produktus, o tada virtuvėje atsisukusi į Liną ir išgirdau save sakant: kepsiu Tau pyragą.

Pala pala, kodėl aš jam pyragą kepsiu? Na, ok, taip noriu parodyti meilę. Bet kodėl rodydama jam meilę, nerodau jos sau? Ir šiaip nesąžininga čia kažkaip, noriu būt gera, bet juk išties aš apie jį pirkdama produktus net negalvojau. Ko čia meluoju?

Kepsiu sau, o jei jau ir jis norės, tebunie bus mums. Nors, vėl, pala, sustabdau save. Savaitę laiko noriu šito pyrago, jis yra ne mums, jis yra MAN. Tas man yra pirmas žingsnis į savęs nenuvertinimą. Tiesą sakant, Linui išvis nepatinka rūgštūs desertai ir jei kepčiau tik jam ar net mums, iškart paprašytų saldesnio ir va, praleisčiau gerą valandą gamindama kažką, ko nenoriu ir nervindamasi, kad mano norai liko nuvertinti. Tik kad ne mano antra pusė, o aš pati save nuvertinau.

Ko dar mokausi šią vasarą? Pradėkim nuo to, ką, manau, jau gerai įsisavinau - jei kas nors gyvenime turi būti nesvarbu, tai ką pagalvos kiti. Jei dar kartais bandau sau pabūti tuo žmogumi, kuris stovi netoliese ir ką nors galvoja apie mane (dažniausiai, žinoma, teisia), įsijungia visi įmanomi raudoni signalai, dūmų mašinos ir sirenos. Są-mo-nin-gai nebeleidžiu sau šitaip savęs iš šono stebėti ir smerkti. Aš negaliu niekaip žinoti, ką galvoja kiti žmonės, todėl ir už juos tai nuspręsti teisės neturiu. Taip nesąžininga nei jų, nei mano atžvilgiu. Šalutinis to efektas - visiškas nesusivaržymas. Esu kokia pati noriu būti ir tai tokia saldi laisvė, man taip gera tiesiog būti savimi!

Nuotraukos autorius Linas Marcišauskas

Nuotraukos autorius Linas Marcišauskas

Kitas žingsnis - atsijungti. Šią vasarą pirmą kartą nuoširdžiai tolyn nukišau telefoną ir, mano pačios nuostabai, pagaliau išėjo išties susikaupti. Ir meilėje galioja tokie pat dėsniai. Kaip gera ne susiplanuoti dalykus ir į juos nulėkti: ar tai vakarienė naujame restorane, ar pasimatymas kino teatre, o turėti laiko spontaniškai užsukti į turgų, nusipirkti medaus iš dėdės, kuris pats augina bites ir visko daug pripasakoja, agurkų iš babcės ir vakarienei gardžiuotis laimikiu. Lėtai. Būnant akimirkoje. Kalbantis. Nesikalbant. Gulint šalia. Nieko neveikiant - laikas kartu, kai mintys DABAR ir ČIA, o ne klaidžioja po šimtus nepabaigtų darbų, man didžiausia dovana ir pagrindas kurti išties tikrą ryšį.

Ankščiau aš viską norėdavau suplanuoti - savaitgalius, vakarus, net trečiadienio pusryčius, o dabar noriu turėti ne daugiau planų, o laiko.

Vasaros pradžioje savęs klausiau:

Kiek kartų reikia baisiai perdegti, kad nuspręstum iš pagrindų save keisti?

Kiek kartų reikia stovėti moterų tualete galvojant, kad apsivemsi iš nervų, kad pradėtum kitaip reaguoti į iškilusias problemas?

Kiek kartų reikia per daug pasakyti taip (tada nuosekliai greitai nutinka ir pirmas, ir antras variantas), kad pradėtum gerbti savo laiką, o kartu - save? Nes juk viską gali. Gali vienu metu nudirbti šimtus darbų, vykdyti visus savo ir kitų sugalvotus projektus (už juos net neprašydama daug pinigų, nes juk kaip faina, kad tave pasirinko - tai juk tokia galimybė!) ir šiaip viską gi tu gali. Deja, negali.

Galėt gali, tik kokia kaina būti žmogumi, kuris visą laiką dirba?:

  1. Kai kalbiesi su bičiuliais ir artimaisiais išties jų niekada nesiklausai. Mintys greitai nuklysta į ko dar nepadarei, o jų pasakojimų tiesiog negirdi, nutrauki, nes į galvą staiga šauna mintis, ką dar reikia padaryti.

  2. Visad gyveni keistoje nerimo parengtyje. Atsibundi galvodama apie darbus, o vakare paskutinė galvoje besisukanti mintis - ko šiandien nespėjai ir ką būtinai reikia nuveikti. Tavyje nėra tylos, ramumos, o kartu ir vietos išties didelėms idėjoms.

  3. Tavyje išvis nieko nėra, tik reikalai. O nei reikalai, nei darbas atgal nemylės. Nėra pamatinio laimės jausmo. Tu tai žinai, bet nepripažįsti, nes reiktų sustot ir pradėti save keisti. Niekas iš didelės meilės sau šitaip į darbus ir reikalus nebėga.

Man kuo toliau, tuo aiškiau, kad svarbiausia gyvenime ryšiai su mano aplinkoje esančiais žmonėmis. Šią vasarą mokausi, kad tiems ryšiams reikia laiko. Jei augalus liejam vandeniu, meilę - laiku.

Dariau visus tuos dalykus - kalbėdama su žmonėmis išties nesikalbėjau, darbas visada buvo mano prioritetas, o tikro ryšio su aplinkiniais neturėjau. Milijonas pažįstamų, o draugų? Ačiū tiems, kurie visiškai manimi, trečią kartą atšaukiančią susitikimą, nes juk dega projektas, nenusivylė. Nors, turbūt, nemeluojant sau, nusivylė, bet atleido. Buvo kas ir neatleido. Žinojau, kodėl tie žmonės išeina, bet visada lengviau pykti, nei pripažinti.

Pradžioje jau rašiau, kad vis eidavau gatve ir klausdavau savęs, ar man įmanoma pasikeisti? Ar galiu nebebūti žmogumi, kuris tiek daug savo laiko ir energijos sukrauna į darbą?

Kodėl maniau, kad ne? Pirma, darbas man sekasi. Antra, buvo sunku patikėti, kad mane už dar ką nors kas nors mylės. Na, kad tiesiog aš - Rasa po daro valandų - gali būti kam nors įdomi.

Tada į mano gyvenimą atėjo keli žmonės. Pavyzdžiui Statys, su juo susitikę kepam Napaleoną, žagarėlius, plepam apie gulėjimą ant grindų (gulėdami ant grindų) ir mikrorajonus ir laikas praeina nežmonišku greičiu. Su Justinu vis pamažėle daugiau susitinkam, planuojam stalo žaidimų vakarus ir savaitgaliais ilgai pusryčiaujam aptarinėdami viską ir nieką. Augustinui, seniausiam ir geriausiam mano draugui iš mokyklos suolo pažadėjau pagaminti balandėlių. Žinau, kad jis gyliai širdyje šiek tiek ant manęs pyksta už tai kad per mažai (arba beveik niekada) nepaskambinu ir apleidau mūsų ryšį, bet ko nepataisys garuojantis balandėlių puodas, atviras pokalbis tikrai padės. Galiausiai, su Paulina labai gera žiūrėti youtube ir gerti coca colą, o į Lietuvą jau tuoj tuoj grįš Greta. Man labai patinka važiuojant mašina jai paskambinti,o atvažiavus dar ilgai sėdėti kieme maškėj ir toliau kalbėtis.

Nuotraukos autorius Linas Marcišauskas

Nuotraukos autorius Linas Marcišauskas

Šią vasarą paspaudžiau stabdžius. Paklausiau savęs, ko išties noriu, kur dabar išdegus akis lekiu, ar tikrai noriu ten atvykti?

Atsakymas buvo kiek keistas. Finišo tiesiojoje juk laukia tik mirtis. Ar tikrai taip labai ten skubu?

Ne. Dar noriu pagyventi. Noriu lėtai draugauti su Linu, su Augustinu juoktis kol paskausta žandai, su Greta vaikščioti Vilniumi ir su Stasiu virti saldžią sriubą. Skaityti knygas. Rašyti. Būti gamtoje. Plepėti. Gaminti. Ne, aš visai neskubu numirti, bet ne(be)skubu ir gyventi.

Skirdama daugiau laiko vienumai randu ir kuriu ryšį su savimi. O tada, pasirodo, puikiai patinku ir kitiems. Nevisiems, bet jei nepatinku, na, tiek jau to. Juk visiems neįtiksi. O ankščiau - vis bandžiau. Pernelyg stipriai bėgau nuo savo baimių, kad tai pastebėčiau, kaip tai kvaila.

Kas dar nutiko? Pradėjau visko norėti kuo mažiau.

Tai visiškai nereiškia, kad aš metu darbus ir nebeturiu ambicijų bei mega svajonių. Tiesiog, daugybei galimybių mokausi sakyti ne, nebegalvoju, kad viską galiu, mokausi prašyti pagalbos ir noriu viską daryti kuo kokybiškiau. Sako, ką darai, daryk gerai. Gerai sako. Tad vietoj šimto mini svajonių, pasilieku vieną - jai susikaupsiu ir išties atsiduosiu.

Jaučiu, kaip keičiuosi. Viena diena po kitos. Labai labai stengiuosi, stebiu, kalbuosi su savimi ir matau - pagaliau imu keistis. Įdomu, kokie bus šie metai?

Kaip keistis sekasi jums? Ar galvojate, kad turite tokių savo savybių, kurių pakeisti neįmanoma? Dažnai girdžiu: esu, koks esu ir taškas. Na, o gal visgi tobulėti įmanoma?

Rasa, tai kaip tu viską spėji?

Rasa, tai kaip tu viską spėji?

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?