rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Kaip rasti meilę?

Kaip rasti meilę?

Negaliu pakęsti posakio: kai neieškai, atsiranda.

Parodykit man moterį, kuri neieško. Mus šitaip stipriai nuo vaikystės mokė žaisti namus, kad dabar mintinai žinom visas taisykles: sutinki vyrą, nueini į kelis pasimatymus ir jau planuoji, kaip kepsi jam blynus, kartu auginsit vaikus, kokia bus tavo vestuvinė suknelė ir kaip jis tau pasipirš. Viską suplanuoji, net tai, ką jam planuoti derėtų, nepalikdama vietos jo tavęs ir jūsų suvokimui.

Tai gal nereik tuoktis? Rašau šituos žodžius ir kažkas pamatinio mano viduje net urzgia. Bet tai vis tiek juk reikia. Kažkaip tikriau tada viskas, tvirčiau, saugiau. O man logiškai atrodo, kad jei nei saugu, nei tvaru dabar, jokia santuoka nepadės. Atvirkščiai, po kelių metų atsibusi, kad gyveni ne sau ir ne taip, kaip tą vieną gyvenimą norėtum žemėje praleisti.

Vakar su drauge sėdėjom ant lieptelio, kalbėjom apie mylimus vyrus ir sutarėm, kad tvarus ryšys pradėjo kurtis tada, kai nebebandėm niekuo būti. Žinai, sakė ji, aš nešioju pantalonus, man jie tokie patogūs ir aš net sau gražiau su jais atrodau, nes man taip gera su tais dideliais triūsikais. Ir tikrai, man patys gražiausi žmonės - tikri. Saviti. Nebeliečiu pudrų ir dažų (nebent retais atvėjais užsinoriu pažaisti), nebenoriu atrodyti, kaip kažkas. Ar tai būtų mergina iš pinterest nuotraukos, ar mano pažįstama, kuri vakar labai gražiai atrodė. Aš esu aš. Ir kaip nuostabiai išlaisvina šitas žinojimas!

Aš meilės ieškojau. Vaikščiojau kasdien Vilniumi matuodama akimis vyrus. Ieškodama, kad kas nors mane įsimylėtų - tada viskas bus gerai. Savęs lyginimas ne visada yra blogas dalykas. Klausimas - su kuo lyginsi. Kai pradėjau eiti į terapiją, pradėjau ir labai sąmoningai pastebėti savo mintis. Ta netikra mergina iš pinterest nuotraukos, kuria taip siekiau būti, pakito į mano draugę, kuri baigė du magistrus (vienas teisė, kitas meno istorija) ir dabar keliauja į Madagaskarą rašyt savo PhD. Kita moteris mano gyvenime penktadienio vakarais užsirakina namų duris, įsijungia Netflix’ą ir nueina miegot 22val, nes jai gera pabūti vienai ir gera daug ir skaniai miegoti. Renkuosi save lyginti su jomis. Tik jokiu būdu nemenkindama savęs, kad dar nesu gana ir jų pasiekimai ar santykis savimi - liudijimas, ko man dar trūksta. Visai ne! Jos man parodo, kiek daug visko galiu pasiekti.

Kalbu su savo draugėmis ir jos visos kaip viena sako tą patį: nebeturiu laiko shopintis, nekenčiu dietų ir nešvaistau energijos bandyti būti kaip kažkas, užtat tas savo jėgas kraunu į tai, kas man gera ir patinka. Į tai, kad augčiau. Nes žmogus, kuris kasdieniniame gyvenime tobulėja - švyti.

Tai kaip su ta meile? Linas į mano gyvenimą pasibeldė su geltonomis gėlytėmis rankoje, labai labai pilką lapkričio dieną. Jau buvau su juo įrašiusi radijo laidą. Taip ir susipažinome - įrašiau, buvo smagu pabendrauti, bet tik tiek. O jam? Sakė iškart patikau. Prieš mane stovėjo mano vyras, o aš žiūrėjau pro šalį.

Tuo metu mano galvoje ir širdyje buvo juoduma - gedėjau senų santykių, kartais dar bandydavome juos gelbėti, nors tik vienas kitą kankindavome. Po laidos praėjus kelioms savaitės Linas mane pakvietė kavos ir atnešė gėlių - jos labai labai ilgai nevyto. Tiesiog stovėjo ant studijos stalo ir žydėjo. Nuėjom kavos ir atsiminiau, ką reiškia juoktis. Aš tiek laiko taip stipriai liūdėjau, kad girdėt savo juoką buvo savotiškai keista. Dar dabar atsimenu, kaip sėdėjom Islandijos gatvės Caffeine ir ten buvo toks keistas jausmas, kad tarp mūsų nusitiesė tiltas. Lyg visi žmonės, kaip žmonės, o va su šituo nepažįstamu vyru mane sieja kažkokia šilta energija. Lyg mes sulipom. Lyg radom vienas kitą. Po to jam sakiau, kad turbūt buvom susitikę dar negimusių kūdikėlių eilėje ir todėl taip gera buvo jau gyviems kalbėtis.

Dabar juokinga atsiminti, bet dar sakiau jam: Linai, žinai, aš dar negaliu su tavimi į pasimatymus vaikščiot. Būkim tik bičiuliais. O jis va ir toliau gėlių atnešdavo, ir tiesiog paskambindavo. Kaip aš dabar džiaugiuosi, kad jis davė man erdvės ir laiko kvėpuoti ir pačiai jį atrasti.

Žinau, kad skamba woo - woo. Man atrodo, kad Linas man yra atsiųstas. Jis, kaip kiekvienas žmogus yra pamoka, kurią dar reikės išmokti, bet kartu - jo išlaukiau. Draugė man kažkada sakė: Rasa, nustok vyrus rinktis širdimi. Gi ir galvą turi, pasinaudok ja šiek tiek.

Man atrodė absurdas rinktis galva, o va su juo ir galva, ir širdis posėdyje nusprendė: gerai, šitas žmogus gerai.

Gerai užtenka. Neturi žemė slyst iš po kojų, neturi niekas radikalu būti, neturi būt ir Holivudo pasaka. Man pati didžiausia meilės nirvana prie žmogaus galėti būti savimi - visiškai kokia esu. Ir kai gali taip būti, kai nekuri ateities scenarijų, nes… dabar ir čia yra gerai. Ir nori, kad tai kuo ilgiau truktų. Kai sakau gerai, turiu omenyje ramybę, tikrumą, žmogiškumą, pasitikėjimą - pamatus, kurių reikia, kad tą pasakų namelį pastatytum. O tada savęs klausiu, kas man ta pasaka? Ir kažkaip natūraliai ateina atsakymas: ramus paprastumas, gebėjimas vienas kitą laikyt už rankos einant per gyvenimą, įdomus pokalbis… Man nieko daug nereikia. Na, tik tos gėlės karts nuo karto patinka. Esu girdėjusi nuostabią frazę: santykiuose reikia žiūrėti ne vienas į kitą, o viena kryptimi.

Tai kaip meilę rasti? Ją pirma radau savyje ir sau. Tada nusprendžiau rinktis žmogų, kuris galės ir gebės mane mylėti, nes myli save. Kuris toli nuo tobulumo, bet aš galiu priimti tuos netobulumus. Manau, reikia baisiai logiškai su savimi pasikalbėti, ko tu pati pirma nori.

O tada savęs paklausi - kaip nekartoti senų klaidų? Prieš Liną ėjau į kelis Tinder pasimatymus. Per 15 minučių suvokdavau, kad vau, tikrai šitas vyras turi tiek problemų arba tokių būdo savybių, kurių aš negaliu toleruoti. Norėjau iš visų jėgų rinktis, kas yra gerai man. Ir net neišbūdavau maloni. Išgerdavau tą vieną taurę ir atsisveikindavau. Pasimatymai, kaip darbo pokalbiai - ne tik renkasi tave, renkiesi ir tu.

O tada iš kelionės grįžo Linas. Nuėjom blynų ir man nesinorėjo išeiti. Buvau pavargusi, susivėlusi, tądien ne viskas sekėsi, bet niekas mano viduje nenorėjo jam meluoti ir stengtis būti kažkokia kitokia - tiesiog buvau. Ir dabar jaučiu atsakomybę prieš save ir jį išties būti savimi. Tam reikia ir ryto puslapių, ir gebėti save girdėti, ir išvažiuoti vienai pavaikščiot tyloje ir ramybėje, ir tą meilę sau vis auginti. Daugelis moterų greitai save pameta kitų problemose, nes natūraliai norisi jas spręsti. Tada lyg ir pati įsiprasmini, lyg esi reikalinga ir tada jau būsi mylima, nes tos meilės nusipelnei. Neturiu laiko gyventi jo gyvenimo, vos spėju savame suktis! Aš myliu ne už tai, ką man duoda žmogus, o tai, ką mes kartu sukuriame, kaip leidžiame laiką, kaip vienas kitą palaikome. Nebandau įtikti ir iš jo nieko nereikalauju.

Kaip vienas mano geriausių draugų neseniai rašė: laimingų santykių formulė - tikėti, pasitikėti, nesitikėti.

Pabučiavau pakankamai daug varlių, kad žinočiau, kad nėra princų. Bet yra draugai ir man mano žmogus visų pirma turi būti draugas. O meilės, suvokiau, turiu ne laukti, o ją duoti, tada manyje ji keturiskart gerčiau auga.

Iliustracijos autorė Ginatrė Kavaliauskaitė - Cococlouds

Daugiau tekstų mano Instagram:

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?

Kokių 3 pamokų mokausi šią vasarą?

Sveika oda: the basics

Sveika oda: the basics