rasa jusionyte

Labas, aš Rasa.

Šią platformą sukūriau, nes degu noru rašyti ir pasakoti istorijas apie tai, kaip susikurti tokį gyvenimą ir darbą, kurį gyventi gera ir įdomu. Tikiuosi ir Tu čia rasi nors dalelę gėrio sau.

Kodėl nei mokykloje, nei vėliau gyvenime nereikia stengtis dėl dešimtukų?

Kodėl nei mokykloje, nei vėliau gyvenime nereikia stengtis dėl dešimtukų?

Man mokykloje sekėsi gerai. Sėdėjau pirmam suole, visada kėliau ranką. Mane mylėjo mokytojai. Visada visada buvo svarbu žinoti atsakymą. Kai mama ateidavo pas mokytojus, sakė, kad raudonuodavo, bet ne iš gėdos, o nes mane šitaip girdavo. Gera mergaitė, nekelia problemų, visiems puikus pavyzdys. 

O aš, viduje, tiesiog norėjau visiems įtikti. Ir dabar, kaip suaugusi moteris, radijo laidų vedėja, savo komunikacijų verslo vadovė, aš iš visų jėgų kovoju su mokykloje išmoktu noru visiems būti patogi, gera ir patinkanti. Žmogaus asmenybei ir sielai, tai baisiausi nuodai ir didžiausias faktorius, žlugdantis idėjas. 

Viena iš mano laidų vadinasi, ką žmonės jaučia? Ją darau Nebegėdoje, Sulčių tiklalaidėje. Per mėnesį sulaukiame apie 40 tūkst. perklausų. Ir viena populiariausių visų laikų laidų: Apie meilę sau.  Apskritai visos temos, susijusios su savęs girdėjimu, pasitikėjimu savimi ir mūsų vidiniu pasauliu - itin klausomos ir aktualios. Man dėl to labai liūdna. Jei mes kaip visuomenė kasdien neskęstume jausmų vandenyne, šių laidų nereikėtų. Jų populiarumas rodo, kaip mums sunku rasti laimę ir vidinę ramybę. O tada kyla klausimas: ko mes norime iš savo vaikų? Kad jų išorė - darbas, karjera, puikai eitųsi, ar kad jų vidus, jų jausmai būtų sveiki? Ar kai jų klausiame, kodėl negavai dešimtuko, mes pagalvojame, kas tave daro laimingu? 

Kodėl taip svarbu nustoti bandyti gauti dešimtuką? Išties nuostabūs žmonės, kurie per savo gyvenimą sukuria išties nuostabius darbus, keičiančius mūsų visuomenę, neieško dešimtukų. Dešimtuką gali gauti už tai, kad žinai atsakymus - tokius, kokius turi žinoti visi - kai nustoji bandyti gaudyti dešimtukus, pradedi galvoti savo galva, vadinasi, pradedi kurti. 

Užtat, mane kūrybiškumo mokė universitete. University of the Arts London, viena geriausių meno mokyklų pasaulyje, manęs nė karto nepaprašė laikyti egzamino. Kodėl? Jie sako, kad gyvenime nėra egzaminų, tad kodėl jie turėtų būti mokykloje? Ir išties, kodėl mes mokykloje rašome kontrolinius? 

Universitete aš parašiau dešimtis esė, kur turėjau tvirtai išdėstyti savo nuomonę. Bet kad ją išdėstyčiau, pirma turėjau ją turėti. Turėjau perskaityti begalę knygų, kad ją apginčiau. Mane mokė mąstyti. Ir mąstyti savo galva. Man nebereikėjo išmokti atsakymo, turėjau jį sugalvoti. Mokiausi žurnalų leidybos, tad pagrindinis kiekvienų mokslo metų tikslas buvo išleisti žurnalą - tad nors mes nerašėme kontrolinių, kasdien dirbome komandoje, susidūrėme su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria kiekvienas susaugęs žmogus savo kasdienybėje - kaip dirbti komandoje su skirtingais žmonėmis, kaip apginti savo idėjas, kaip parduoti reklamą? Ir tada galiausiai, kai tu nuoširdžiai sukuri dalyką, kurio pats be galo tiki, tau net nesvarbu, kokį dėstytojas pažymį parašytas. Tu pats žinai, kur galėjai geriau. 

Gal čia susirinkę tėvai mane prakeiks už tokius žodžius, bet mokyklos baigimo atestato man prireikė tik vieną kartą - kai stojau į universitetą. Ir aš nesakau, kad nesidžiaugiu savo puikiais pažymiais, tą vieną kartą man jie padėjo gauti prestižinę vietą svajonių universitete. Mokyklos baigimo diplomo aš pati jau nemačiau daugybę metų ir jo man niekada neprireikė. Niekas niekada manęs nepaklausė, kaip aš baigiau universitetą. 

Ir žinot ką, mano finalinis universiteto baigimo pažymys net nebuvo geras. A, B, C, D pažymių rašymo programoje aš gavau C - už baigiamąjį darbą apie tai, kas leidybos laukia ateityje. Galbūt ironiška, kad šių metų LOGIN’e kalbėjau apie tai, kokia ateitis laukia žiniasklaidos.

Atsimenu, kai pamačiau tą savo ketvertą iš baigiamojo darbo, man tik akimirkai suskaudo širdis, aš žinojau, kad išsiskyrė mano ir vertintojo nuomonės, bet kartu aš šitaip tikėjau savo idėjomis, kad man nuoširdžiai nerūpėjo. Išeidama iš universiteto aš išsinešiau ne žinių bagažą, bet gebėjimą tvirtai stovėt ant savo kojų ir galvot savo galva. 

  • Aš nesu studijavusi radijo laidų vedimo, bet vedu radijo laidą. 

  • Aš nesu studijavusi komunikacijų, bet turiu sąrašą klientų.

  • Aš nesu žurnalistė, bet rugpjūčio LAIMĖJE pasirodys mano rašytas straipsnis. 

  • Aš nesu renginių organizatorė, bet Vilniuje sugalvojau renginius „Ką darai, daryk gerai”, į juos šiandien ateina virš 450 žmonių. 

Kas aš esu? Esu žmogus, kuris leidžia sau svajoti, o tada tas svajones įgyvendina. Nelaukiu, kol man kas nors parašys dešimtuką, užtat pati iš savęs tikiuosi didelių dalykų ir, svarbų svarbiausia, aš nebenoriu niekam įtikti ir nebandau žinoti visų atsakymų. Man svarbiausia nenustoti kelti klausimus, o po to augti bandant ieškoti atsakymų. Daryti tai, kas įdomu man. Ir nebūtinai taip, kaip priimtina ar daro visi.

akimirka iš renginio - ekrane aštuntojo “ką darai, daryk gerai” frazė, pasitikusi visus besirenkančius

akimirka iš renginio - ekrane aštuntojo “ką darai, daryk gerai” frazė, pasitikusi visus besirenkančius

Galiausiai noriu pasidalinti savo geriausios draugės Helen istorija. Mes kartu mokėmės universitete, ji šiandien yra viena UNICEF Londono ofiso marketingo vadovių. Helen mokykloje mokėsi puikiai, bet neatlaikė egzaminų baimės. Jos baigiamieji rezultatai buvo itin prasti. Bet ji turėjo tą pačią svajonę, kaip ir aš - mokytis UAL. Ji aplikavo, bet neįstojo. Gavo laišką, kad, deja, nepavyko. Ką ji padarė? Atrašė į tą laišką. Išdėstė, kodėl, jos nuomone, ji turėtų būti priimta. Kodėl tik tai, kad ji blogai išlaikė egzaminus, nieko nereiškia. Juk būtų daug logiškiau kreipti dėmesį į jos motyvaciją? Po kelių savaičių Helen gavo atsakymą iš dekano, jis dėkojo jai už laišką, atvirumą ir kvietė pradėti studijas tą pat rugsėjį. 

Nesutikti galima. Nesutikti reikia. Tik jokiu būdu leisti kam nors nuspręsti, koks bus tavo gyvenimas ir laukti įvertinimo. Svarbiausia patikėti savimi. Ir savimi pasitikėti. Ir kaip man sakė draugė, įdarbinanti daugybę žmonių reklamos agentūroje: „neieškau gausybės žinių ar patirties, ieškau degančių akių.”

Niekada neleiskite niekam iš jūsų atimti entuziazmo. Pasaulyje nėra dešimtukų. Yra tik idėjos ir žmonės, kurie pasiekia labai labai daug, nes patys nusprendžia, kas gerai, o kas ne. 

Nuotrauka: Linas Justice

Sveika oda: the basics

Sveika oda: the basics

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti

Mano pačios sau parašytas gidas, kaip išgyvent skyrybas ir neišprotėti